Pašto sistema

Lietuvos čempionas:”Laikas ne semti, o dalinti”

7-ąjį kartą tapęs Lietuvos čempionu šiais metais Seimo rūmuose vykusiame Lietuvos čempionate, “Margirio” didmeistris Šarūnas Šulskis davė ne vieną viešą interviu Lietuvos žiniasklaidai apie savo karjerą, biografijos gaires, komentavo Lietuvos šachmatų istoriją ir dabartį, dalijosi įžvalgomis apie pasaulinius šachmatų procesus ir Lietuvos vietą juose.
Žemiau pateikiame Š.Šulskio interviu savaitraščio “Savaitė” (Nr. 27, liepos 5-11) korespondentui Jonui Katkauskui. Interviu patalpintas savaitraščio skyrelyje “Sportas” pavadinimu “Didmeistris, mokąs ugdyti”

Jonas KATKAUSKAS
Prieš porą mėnesių vėl tapote Lietuvos šachmatų čempionu. Ar ši pergalė kitokia, nei ankstesnės?
– Niekas negali du kartus įbristi į tą pačią upę. Per šachmatininko karjerą sužaidžiau tūkstančius partijų, bet nesu dukart laimėjęs tokių pačių. Esminis šio laimėto šalies čempionato skirtumas – suvokiu, kad esu vyresnės kartos atstovas, kad į čempionatą atvykstu ne godžiai semtis patirties, o ją dalyti žinių išalkusiam Lietuvos jaunimui.
Lietuvos šachmatų olimpo gyventojai ir jūsų artimiausi varžovai – kas jie?
– Dešimtmečius grūmiausi dėl vietos po saule Lietuvos šachmatų pasaulyje. Rimčiausi mano varžovai buvo vyresni už mane, žaidybinę brandą įgiję didmeistriai Eduardas Rozentalis, Aloyzas Kveinys, Vidmantas Mališauskas, Darius Zagorskis, Darius Ruželė. Šių metų čempionate artimiausią persekiotoją A.Kveinį aplenkiau 1,5 taško: tai reiškia, jog šis ilgas 20 metų trukęs ciklas baigtas.
Ar pagaliau esu dėl to laimingas, ar jaučiuosi saugus? Nieko panašaus. Kyla jaunoji Lietuvos šachmatininkų karta – Tomas Laurušas, Mindaugas Beinoras, Tautvydas Vedrickas, Titas Stremavičius, vieną dieną jie pakeis mane Lietuvos šachmatų olimpe. Tačiau dėl to tikrai nesijaučiu prislėgtas.
Iš ko mokėtės?
– Buvau antrokas, kai Kėdainiuose šachmatų ugnelę įžiebė pirmasis treneris Algis Augustaitis. Be to, kaip tik tada jo kvietimu į Kėdainius atvyko anuomet jaunas, ką tik šachmatų mokslus Maskvoje baigęs ir šachmatų trenerio diplomą įgijęs Laimutis Šolys. Ilgus dešimtmečius trukusios treniruotės su šiuo treneriu virto artima draugyste.
Didžiulį postūmį paauglystėje suteikė mokymasis pasaulio šachmatų čempionų Michailo Botviniko ir Gario Kasparovo šachmatų akademijoje. Už vietą toje mokykloje tebesu dėkingas tuometei Lietuvos šachmatų federacijai.
Prie šių gyvųjų žmogiškų versmių dar pridėsiu šimtus šachmatų knygų, kuriose peržiūrėjau tūkstančius sužaistų praeities ir nūdienos meistrų partijų. Studijavau šachmatų enciklopedijas, informatorius, baigmių, etiudų ir taktinių uždavinių rinkinius.
Kai mokiausi M.Botviniko ir G.Kasparovo akademijoje, M.Botvinikas, matydamas mano jaunuoliškus vargus šachmatų pažinimo kely, vieną dieną man primygtinai pasiūlė susirasti garsaus Estijos didmeistrio Pauliaus Kereso knygą “Mano 100 laimėtų partijų” ir imti ją atidžiai studijuoti (M.Botvinikas kažkada su Estijos didmeistriu varžėsi dėl pasaulio čempiono karūnos). Tą knygą iš savo bibliotekos man padovanojo vienas kėdainiškis šachmatų mėgėjas. Palinkau prie jos, šalia pasidėjęs šachmatų lentą: P.Kereso pasiekimai tapo kelrodžiu švyturiu.
Mano kelyje buvo daug gera linkinčių žmonių. Buvau mažutis berniukas, kai atvykęs į Kėdainius garsusis mūsų šachmatininkas Vladas Mikėnas prieš auditoriją gyvai išrėžė įdomią šachmatų paskaitą, vėliau žaidė simultaną. Kai vienas paskutinių pralošiau maestro ilgai užsitęsusią partiją, V.Mikėnas mane guodė, sakydamas „Neverk, sūnau, tu dar būsi didelis meistras…“

           Š.Šulskis Šachmatų olimpiadoje Drezdene 2008m. (LŠF nuotrauka)

 

– Ko reikia, kad taptum geru šachmatininku? Loginio mąstymo, geros atminties, budrumo, susikaupimo…

Visų pirma reikia turėti gerus tėvus, kurie suprastų intelektinio lavinimosi svarbą. Ne žmogus užpildo šachmatus loginiu mąstymu, atmintimi, o šachmatai jį užpildo šiuo turiniu. Mokinys privalo gerbti šachmatus ir juos dėstančius pedagogus. Šachmatai moko gerbti tylą, nes be jos neįmanomas nei budrumas, nei susikaupimas. Šachmatininkai patiria didelius nervinius krūvius, kai stengiasi įvertinti būsimo ėjimo padarinius, numatyti toliau už varžovą. Reikia stiprios sveikatos.

– Kokia didmeistrio darbo diena? Fizinis lavinimas,kompiuteris,kava?

-Beveik tiksliai atspėjote, tik kavą malonėkite gerti pats vienas. Kavos negeriu –užtat kasdien mankštinuosi.Fizinio lavinimosi svarba man trenerių yra aiškiai įdiegta nuo jaunumės. Šachmatų turnyruose vidutinė turnyrinės partijos trukmė yra 3-3,5 valandos. Ir žaidžiama ne rankomis, o smegenimis: reikia daug daug deguonies. Man patinka lauko sportas ir žaidimai.  Vaikystėje važinėdavausi rogutėmis, slidinėjau, žaidžiau krepšinį ir futbolą. Dievinu nuolatinį judėjimą, stengiuosi justi saulę, vėją, bangas. Nevairuoju automobilio, nes tai nei viena, nei kita.

– Ką aukojate dėl šio žaidimo?

Turiu įspėti jaunimą, kad šachmatai pareikalaus iš jūsų daug ko, ypač jei sieksite sportinių aukštumų. Kasdien daug laiko teks skirti pratyboms ir literatūros studijoms. Jums teks pamiršti vakarėlių šėliones, nes turėsite rūpintis blaivia galva ir darbinga savijauta nuo pat ryto. Iš esmės turėsite vadovautis ne pasaulietiškomis, o kariškomis vertybėmis, tad jusite, jog skiriatės nuo savo bendraamžių.

– Garsėjate kaip išmaningo ir aršaus puolimo bei puikus improvizacijos meistras. Ar tikrai taip suprantame jūsų žaidimo stilių?

Manau, kad blogas yra tas puolėjas, kuris neišmano gynybos. Žaidžiame tai baltaisiais, tai juodaisiais. Kai šachmatais žaidžiu baltaisiais, morališkai jaučiuosi įpareigotas nesėdėti prie lentos gražiai sukryžiavęs rankų, o imuosi veikti. Žaisdamas juodaisiais, paprastai derinuosi prie varžovo planų, siekdamas numatyti kuo anksčiau galimus jo agresijos židinius.

Improvizacija yra žavus žodis. Jis man reiškia gebėjimą stebinti, priblokšti tiek varžovą, tiek žiūrovus. Puikiai tai matau, jei pavyksta partija, juntu kūrybinį pasitenkinimą. Polinkis improvizuoti kyla dėl kasdienio gilinimosi į šachmatų paslaptis treniruotėse ir dėl noro supažindinti su šių gelmių grožiu jų dar nepažįstančius.

– Su kuo žaisti Jums buvo sunkiausia? Juk varžovai kaskart – su daugybe titulų?

Šachmatų pasaulyje yra banginių ir nemažai grėsmingų ryklių. Sunkiausia man buvo žaisti su buvusiu pretendentu dėl pasaulio čempiono karūnos anglu Naidželu Šortu. Iš keturių įvairiuose pasaulio kraštuose žaistų partijų jam pralaimėjau visas. Belieka tik veblenti pasiteisinimą, kad burtai man su Naidželu lėmė visas keturias partijas žaisti juodaisiais. Kai buvau moksleivis, meistriškumo pamokas man teikė G.Kasparovas. Iš penkių simultanuose su juos žaistų partijų tik paskutinę vargais negalais pavyko užbaigti lygiosiomis.

– Šiuolaikinės technologijos šachmatininkams padeda ar yra jų „aureolę“ plėšiantis varžovas?

Šiuolaikinės technologijos puikiai dera su šachmatais ir didina jų populiarumą. Rimti turnyrai jau seniai transliuojami internetu, išmaniosiomis programomis naudojasi teisėjai.

Ar kompiuteris pranašesnis už žmogų? Po sunkios partijos šachmatininkas dažnai vos pavelka kojas. Kompiuteris nežino, kas yra nuovargis. Deja, jis nežino ir žodžio „grožis“. Šachmatai išliko, nes turi gilų estetinį užtaisą. Tad būtų labai gaila to vaikiščio, kuris šachmatų žaidimo stengsis išmokti kliaudamasis kompiuteriu, o ne treneriu.

– Kodėl manėte, kad rudenį pasaulio šachmatų čempionu  taps indas Višvanatas Anandas, o ne jaunasis norvegas Magnusas Karlsenas?

Gal todėl, kad su Magnusu esu mėginęs jėgas ir netgi vienąsyk jį Maskvoje nugalėjęs, kai jam buvo 13-14 metų. Su V.Anandu nebuvau susitikęs, bet jo žaistas partijas ir karjerą iš rašytinių šaltinių atidžiai stebėjau apie 20 metų ir nesilioviau žavėjęsis jo virtuoziškai valdomų figūrų harmonija, stipriais nervais ir puoselėjama sveikata. Už šachmatų lentos V.Anandas garsėdavo kaip malonus, kuklus pašnekovas, niekuomet nieko neapšmeižęs ar išjuokęs, prie lentos jis – veržlių antpuolių ir bebaimių akistatų riteris.

– Daug prisidedate, populiarindamas šį taurų žaidimą. Ko reikia, kad šachmatais domėtųsi daugiau Lietuvos vaikų?

Mūsų Švietimo ministerija galėtų geranoriškiau diegti tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) inicijuotą “Chess in schools” programą. Azerbaidžane, Armėnijoje, Graikijoje ir kitose šalyse šachmatai dėstomi pradinėse klasėse. Šis sąjūdis dar pernelyg nedrąsiai kuriasi ir Lietuvoje. Aktyviausi – kauniečiai (aš ir pats pradinukus mokau šachmatų vertybių.) Tai Kauno šachmatų federacijos prezidento Donato Pilinkaus, pažangaus žmogaus, nuopelnas.

– Rugpjūčio pradžioje šachmatų olimpiadoje žaisite prie pirmosios lentos. Kokių priešininkų sau linkėtumėte?

Tromsėje atstovausiu ne sau, o Lietuvos rinktinei. Kiekvieno mano komandos draugo taškas turės tokią pačią reikšmę Lietuvos rinktinei kaip ir manasis. Mano tikslas – kad Lietuvos rinktinė Tromsėje pasirodytų garbingai. Man prie pirmosios lentos teks būti „stogu“ jaunesniems komandos draugams. Tad palinkėčiau sau sunkių ir garbingų varžovų. Juk olimpiniai burtai lemia, kad silpnos komandos žaidžia su silpnomis, o stiprios – su stipriomis. Jeigu mums teisėjai skirs žaisti su egzotiškomis Afrikos šalimis, vadinasi, esam surinkę mažai taškų.

– FIDE rugpjūtį rinks naują federacijos prezidentą. Už kurį kandidatą – Garį Kasparovą ar Kirsaną Iliumžinovą – balsuotumėte jūs?

Daug nedvejodamas balsuočiau už K.Iliumžinovą. Kirsanas atsakingai vykdė FIDE prezidento prievoles – nuolat rengė Šachmatų olimpiadas, išplėtojo pasaulio čempionato ciklus. Jo dėka čempionatų ciklai atviri viso pasaulio didmeistriams, o ne uždari privilegijuotų šachmatininkų turnyrai. Pats dalyvavau tokiuose Pasaulio čempionatuose nokauto sistema, juose iš pradžių rungiasi 128 žaidėjai. 2004 metais Libijos sostinėje Tripolyje pirmame rate nugalėjau lenkų didmeistrį Bartolomėjų Macieją 1,5:0,5, o antrame nusileidau rusui Konstantinui Sakajevui 0:2. Lieku dėkingas Kirsanui už nepaprastą progą patirti Libijos žmonių svetingumą.

 

Spausdinta žurnale „Savaitė“ (Nr.27)

 

 

 

 

 

Kategorijos: Uncategorized.