Panegirika – Romanas Arlauskas

Romanas Arlauskas gimė 1917 m. birželio 11 d., jis buvo jauniausias savo tėvų Teresės ir Jono vaikas. Jis turėjo 5 metais vyresnį brolį Gregorijų ir 3 metais vyresnę seserį Viktoriją.

Jo mama mirė, kai jis buvo dviejų metų, jis jos beveik nepažinojo. Po keleto metų vaikai prarado ir tėvą, būdami paaugliai, o šiek tiek vėliau – ir močiutę, kuria Romanas labai žavėjosi. Jam buvo 13. Su gyvenimo sunkumais Romanas susidūrė nuo pat vaikystės.

Tėvas buvo pasirūpinęs vaikais, kad juos prižiūrėtų globėja bei šeimininkė  iki tol, kol jie galėjo savimi pasirūpinti patys.

Kai jam buvo 5 metai, su šachmatais jį supažindino teta, kuri išmokė ėjimų ir, būdamas dar mažas, tapo patyrusiu žaidėju – tikras neįtikėtinų gabumų vaikas. Šachmatai jam tapo viso gyvenimo aistra bei didelio džiaugsmo šaltiniu.

Jaunystėje jis mėgo ir kitą sportą, ypač stalo tenisą ir plaukimą.

Romanas buvo labai protingas, jo intelekto koeficientas buvo labai aukštas, todėl jį domino intelektualūs pomėgiai. Turėdamas unikalių pasiekimų šachmatų srityje,  jis nusekė brolio ir sesers pėdomis ir įstojo į universitetą ir 1942 metais gavo architekto laipsnį. Architektūra jis užsiiminėjo visą savo gyvenimą, šis kelias tiko jo kruopščiai prigimčiai.

Jo pasiekimai šachmatų sporte buvo įstabūs. 1935 m tapo Lietuvos šachmatų meistru, sekančiais metais žaidė už Lietuvą Miuncheno olimpiadoje, būdamas 18 metų – jauniausias komandos žaidėjas, ir nepralošė nei vienos partijos. Jis žaidė daugelyje šalių – Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje bei įvairiuose Vokietijos miestuose. Žaidė ne tik prie lentos, bet ir korespondencija. 1979 metais tapo Pietų Australijos čempionu. 1965 m gavo korespondencinių šachmatų Tarptautinio šachmatų didmeistrio titulą, papildydamas savo įspūdingų pasiekimų sąrašą.

Būdamas 27 metų, II pasaul karui einant į pabaigą, Romanas nusprendė persikelti į Vokietiją, siekdamas išvengti Rusijos represijų.  Jis kvietė kartu vykti savo brolį ir seserį, tačiau šie atsisakė. Jis buvo įsitikinęs, kad, be Rusijos režimo, jis susikurs sau naują gyvenimą. Per Vieną jis atvyko į Berlyną. Tuo metu jis pakankamai uždirbo pragyvenimui žaisdamas šachmatais su oponentais Berlyno kavinėse.

Pasibaigus II pas karui, amerikiečiai įžengė į Vokietiją, ir Vokietija tapo nebepajėgi priimti visų pabėgėlių, kitos šalys pradėjo priimti imigrantus nuolatiniam gyvenimui.

Atsivėrė naujos užsienio galimybės, populiariausias pasirinkimas buvo Amerika ir Kanada, tačiau , norint ten emigruoti, reikėjo sponsoriaus. Dar vienas pasirinkimas buvo Australija, kuri nekėlė tokio reikalavimo, ir 1948 m. Romanas nusileido Perthe, Freemantle. Neužilgo per Adelaidę jis pakliuvo į Barmerą, turėdamas 2 metų kontraktą skinti vynuoges.

Nelaimei beeinantį Romaną partrenkė motociklas ir jis patyrė daugybinį kairiosios kojos lūžį.  Jis praleido mėnesiusi Karališkojoje Adelaidės ligoninėje (Royal Adelaide Hospital), vėliau stiprėjo Mt Brackene, Victor Harbour. Šiuo laikotarpiu jis vėl pradėjo žaisti šachmatais su varžovais – naujokais bei patyrusiais. Vėlgi, jis buvo per geras žaidėjas, nugalintis visus iš eilės.

Šiuo gyvenimo laikotarpiu buvo įvertinta jo, kaip architekto  , kvalifikacija, ir jis pradėjo dirbti Namų bei statybos departamente (Departmernt of Housing and Construction), kur padarė karjerą iki pat savo pensijos, į kurią išėjo 65 metų.

Romasa vedė Violą 1953 metias ir 1955 metais susilaukė sūnaus Pauliaus. Tragiškai žuvus sūnui poros santykiai pašlijo ir jo gyvenimas pasikeitė dramatiškai.

Po keleto metų, 1983 m, per savo draugus Romanas susipažino su Jūrate. Jų draugiški santykiai peraugo į sielų partnerystę, ir paskutiniuosius 25 gyvenimo metus jie buvo neperskiriami.

Jie dalijosi įvairiais pomėgiais – kelionėmis, koncertais, teatru, muzika, lankėsi restoranuose, tačiau labiausiai mėgo vienas kito draugiją. Jie gyveno Jūratės namuose Tenisone, kartu plaukiodavo, vaikščiodavo paplūdimyje, nuolat susitikdavo su savo šachmatų draugais pažaisti. Jūratė visuomet palepindavo maistu po žaidimų.

Romanas pripažino, kad nebūtų galėjęs įsivaizduoti tobulesnės moters, su kuria norėtų praleisti savo likusį gyvenimą. Jų jausmai buvo abipusiai.

Deja, Romanui diagnozavo prostatos vėžį 1999 metais, ir paskutinis dešimtmetis tapo didele kova abiems. Jis praėjo gydymo kursą, Jūratė buvo visuomet šalia. Be tradicinių vaistų, Jūratė įdėjo daug pastangų alternatyviai medicinai, ji taip suteikė jam vilties, nusiraminimo ir gyvenimo kokybės per paskutinių  10 metų laikotarpį.

Kai sveikata stipriai pašlijo, jie persikėlė į Glenelg, kad būtų arčiau medicininės slaugos, bet taip pat, kad galėtų gyventi nepriklausomai. Nors jų santykiams buvo lemta tęstis 4,5 metų, jie tebebuvo laimingi, džiaugdamiesi kiekviena diena kartu.

Romanas labai prieraišus, mylintis ir besirūpinantis Jūrate. Jis jai prisipažino, jog geriausia akimirka jo gyvenime buvo  diena, kai jie buvo kartu, stipriai besilaikydami už rankų.

Romanas buvo švelnus, malonus, kuklus, ramus žmogus, turintis plačią vaizduotę ir didžiulį intelektą. Jo noras buvo mirti namuose, kad Jūratė būtų šalia. Supratingo daktaro , medicinos seserų bei savo vienintelio sielos draugo pagalba šis jo noras buvo įvykdytas. Jis mirė 2009 metų rugsėjo 22 d., 3.15 val.

Romano Arlausko varžybų lentelės 1933-1936m.

Romano Arlausko varžybų lentelės

Egzilio laikotarpio lentelės

R.Arlausko biografinių nuotraukų galerija