Didmeistris ir treneris Zigurdas Lanka ( latv.  Zigurds Lanka – vert. pastaba) rugpjūčio pabaigoje, būdamas vienu vyriausių Latvijos čempionato dalyvių, parodė, kad ne tiktai gali kovoti dėl apdovanojimų, bet netgi užimti pirmąją vietą! Siūlome jo paties rašytą savo karjeros ir sužaisto turnyro apžvalgą.

 

“Covid-19” epidemija nesulaiko balduoniečių 

Apie Latvijos čempionatą, įvyksiantį rugpjūčio pabaigoje, aš šį tą ausų galiukais buvau girdėjęs porą savaičių iki „startinio šūvio“, tačiau dalyvauti ten neketinau. Tiesiog praėjusią vasarą žaidžiau pirmajame Skalicės Atvirajame turnyre, o šiais metais mano kolegos iš Čekijos ir Slovakijos vėl buvo pakvietę į šį jaukų turnyrėlį Slovakijoje – visai šalia broliškos Čekijos sienos. Tuo pačiu man ten būtų buvus galimybė dar ir treneriu padirbėti, sutinkamai su šūkiu: „Kas pats žaisti nemoka, moko kitus!”

Keletą dienų prieš išvyką, tvarkant kelionės draudimą, sužinojau, kad Lenkija ir ta Čekijos dalis, per kurią mes su žmona ruošėmės važiuoti, patenka į pandemijos zoną. Kadangi didžiausias Latvijos visų laikų teoretikas Aaronas Nimcovičius jau nuo seno yra iškėlęs tezę “Grėsmė yra stipriau už jos išpildymą”, nusprendėme tad pasilikti namie.

Tarp kitko, aš su “Covid-19“ epidemija jau ne juokais buvau susidūręs pavasarį Vokietijoje, kuomet persirgau plaučių uždegimu itin sunkia forma. Tik skirtingai nuo tūkstančių pacientų, kurie po tokio susidūrimo persikėlė iš mūsų mielosios planetos į anapilį, mano niekinga esybė išgyveno – tik dėka to, kad aš, kaimo berniūkštis, visą gyvenimą nebuvau sirgęs jokiom rimtom ligom, o balandžio viduryje vokiečių medikai jau neblogai žinojo, kaip nuo viruso išdaigų mane gelbėti.

Paprastai, važiuojant nuo mūsų „samanoto kaimo“ į varžybas Rygoj, būdavo sunku nusiteikti kovai – paprasčiau būna išvykoje, kuomet galvos nesuka namų reikalai. Tačiau šį sykį buvo kiek kitaip: Ninos pastangų dėka mane reabilituojant (žmona visiškai pertvarkė mano ligšiolinį nesveiką protinio darbo proletarinį gyvenimo būdą), aš žaidžiau kaip 90-ųjų metų pradžioje – su geru debiutiniu pasiruošimu bei pilnas energijos ir pasitikėjimo savimi. Turėjau ir dar vieną mažutę privilegiją: į Rygą atvykdavau labai patogiai, nes mielieji Balduonės kaimynai Rožių gatvėje – Erikas Mierinš ir Laura Rogulė – mane paimdavo kartu į mašiną. Geras ūpas balduoniškių nepaliko viso čempionato metu, o visa kartu sudėjus – padėjo nugalėti. Naudodamasis proga, sveikinu Laurą su dešimtuoju geriausiosios Latvijos šachmatininkės titulu ir linkiu šiai šachmatinei šeimynai dar ilgai džiuginti aukštais pasiekimais karališkajame žaidime!

2020m. Latvijos moterų šachmatų čempionato laimėtojos : viduryje – nugalėtoja Laura Rogulė, kairėje – Linda Krūminia (II vieta), dešinėje – Golsta Madara (III vieta). Latvijos ŠF nuotrauka.

Zigurdas padeda Zigurdui 

Savo kelią link antrojo šalies čempiono titulo pradėjau 1974 metais. Tuo metu būdamas Balduonės vidurinės mokyklos ir Rygos rajono BJSS auklėtinis bei turėdamas 1-ąjį sportinį atskyrį, buvau be galo laimingas, kad man pavyko nugalėti suaugusiųjų čempionato pusfinalyje. Būdamas 14-os, buvau čempionate pačiu jauniausiu dalyviu, tad finale kovojau būtent taip, kaip mus buvo mokęs istorijos mokytojas ir puikus pedagogas Zigurdas Pigitas (latv. Zigurds Pigits) – tik į priekį! Taip pat ir debiutinėje daly buvau paruošęs “stipraus užtaiso”. Tarkim, viename iš pačių aštriausių siciliškosios gynybos variantų aš parodžiau geresnes debiutines žinias nei mano varžovas meistras Petkevičius; šitaip aš jį, tuometį Latvijos čempioną gana greitai įveikiau. Visgi priešpaskutinė vieta liudijo, kad geltonsnapiui dar reikia išmokti daug pamokų…

Dabar gi yra visiškai priešingai – prieš kelis mėnesius atšventęs savo 60-metį, 2020 metų čempionate buvau vienas iš pačių vyriausiųjų turnyro dalyvių. Nežiūrint žilo plauko, pildžiau trenerio nuostatas viso čempionato metu. Tikiu, kad mano buvęs kaimynas Zigurdas ( treneris gyveno maždaug 50 metrų atstumu nuo mūsų sodo) nuo debesėlio stebėjo, kad puolimo koncepcijos jo mokiniui duoda vaisius net keli dešimtmečiai po jo mirties – idėjos gi nemiršta!

Kiekvienas šachmatininkas, kada nors mėginęs sujungti įvairius treniruočių būdus į vieną darnią visumą, žino, kad neįmanoma viską aprėpti. Man gi likimas pasirodė palankus : visose žaidimo srityse man šypsojosi laimė.

Kaip jau sakiau, turėjau gerą trenerį (suprantama, kad Pigitas nebuvo vieninteliu, tačiau jis formavo mano požiūrį į gyvenimą), o ir apskritai man sekėsi su mokytojais ir kolegomis.Visus mokymus reikia rimtai išmanyti ir priderinti prie savo paties tobulėjimo, todėl savo pedagoginėje veikloje aš stengiuosi savo mokiniams diegti giluminį požiūrį tiek žaidimui, tiek gyvenimui.

Stebint savo jaunesnių kolegų žaidimą, dažnai man atrodydavo, kad jiems trūkdavo konceptualios idėjos. Ar išties mūsų dienomis verta tikėti tik skaičiavimo mašinėlės pažertais variantais, lyg visai neegzistuotų minties galiūnų gausus palikimas?!

Tiems jaunuoliams, kurie iš šachmatų avilio norėtų laižyti medų per visą savo gyvenimą, aš pirmiausia nurodau skaityti šachmatų klasiką – Pasaulio čempionų ir geriausiųjų žaidėjų knygas – pvz. Nimcovičių, Botviniką, Bronšteiną ir pan.

Gerai atsimenu, kaip Rygoje savo žiniomis dosniai dalijosi Boleslavskis, Taimanovas, Bronšteinas ir kiti. Savaime suprantama, daug davė rinktinės bendros treniruotės Jėkabo gatvės metodiniame kabinete, vadovaujant didmeistriui Bagirovui. Taip pat ir treniruočių stovyklos Latvijos provincijoje. Šiame rašinyje aš, aišku, neketinu ilgėtis sovietinės priespaudos, tačiau teigiamus postūmius to meto Latvijos šachmatams neigti būtų kvaila.

Zigurds Lanka taria nugalėtojo žodį čempionato uždarymo metu – Ryga, 2020m. (Latvijos ŠF nuotrauka)

Laisvoje Latvijoje mes visi dar ilgai naudojomės 60-80 metų įdirbiu, tad 5 vieta Pasaulio šachmatų olimpiadoje 1992 metais nebūtų įmanoma, jei mes nebūtume sėmesį iš prieškompiuterinio laikmečio paruošų. Tiek Širovo, tiek Klovano pasaulinio lygio pasiekimų pagrindu buvo ilgametis Latvijos šachmatininkų sunkus darbas Maskvos šešėlyje.

Ilgas kelias aukštyn

Šitaip mes priartėjome prie klausimo, kodėl gi mano menkystė nuo 80-ųjų metų vidurio tiek retai dalyvaudavo Latvijos čempionatuose? Tik nieko antgamtiško šiose užsitęsusiose pauzėse nėra.

1988-1990 metais aš mokiausi Maskvoje, Aukštajame trenerių institute, kas pagilino mano žurnalistinį išsilavinimą, kurį buvau įgijęs po mokslų Latvijos Universitete1978-1983 m. Studijų eiga abiejose šiose aukštojo mokslo mokyklose tarsi atspindėjo Plūdonio “Našlės sūnuje” atvaizduotą latvio polinkį siekti išsilavinimo – šitaip aš suteikiau didelį pasitenkinimą savo tėvams, kuriems patiems nebuvo galimybės mokytis.

Po to, kai dėl mokslų aš palikau savo gimtąjį lizdą Balduonėje, man nuolatos tekdavo derinti įvairias funkcijas. Universiteto studijų laikais lygiagrečiai dirbau žurnalo “Šahs” redakcijoje, vėliau, 9-ojo dešimtmečio vidury, taip pat pradėjau ir trenerio darbą – su Latvijos moterų ir jaunimo rinktinėmis.

Todėl gaudavosi, kad laurus skyniau ne aš, o mano auklėtiniai ir auklėtinės. Paminėsiu tiktai 2-ąją vietą SSRS komandinėse pirmenybėse tarp 15 sovietinių respublikų, Maskvos ir Leningrado, kuomet U-16 Pasaulio čempionas Aleksejus Širovas žaidė prie mūsų lyderio lentos. Mana iš dangaus nekrito – man kaip rinktinės treneriui reikėdavo dirbti, kaip sakoma, lyg juodnugariui; apie savo žaidimą kuriam laikui teko pamiršti…

Šachmatų profesionalo duonos galėjau paragauti dar Maskvoje. Gorbačiovo „Perestroika“ 80-ųjų pabaigoje atvėrė plačias galimybes ne tik gudriems lošikams ir spekuliantams, bet ir profesionaliems šachmatininkams. Pagaliau krito “geležinė siena”, ir šių eilučių autorius, būdamas beveik  30 metų amžiaus, galėjo į Vieną, Berlyną, Paryžių ar Romą nuvykti ne tik svajonėse, bet ir tikrovėje! 1990 metų išvyką į Italiją vainikavo pirmasis didmeistrio normos balas, tuo tarpu iškovoti prizai Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje aprūpino mano šeimą suirutės laikais.

1992 metais turnyruose, vykusiuose Prancūzijoje ir Rumunijoje bei Olimpiadoje Maniloje aš įvykdžiau tolimesnius didmeistrio normatyvus; Filipinuose man gi suteikė aukščiausiąjį FIDE tarptautinį titulą.

Tokiu būdu 32 metų amžiaus aš išėjau į žmones, todėl jokio stebuklo nebuvo, kai 1993 metų Latvijos čempionate man pavyko užkopti ant aukščiausiojo pjedestalo laiptelio.

Žinoma, tuomet man net į galvą nebūtų atėję, kad sekantį Latvijos čempiono titulą iškovosiu po 27 metų…

“Fricas” atstoja trenerį 

1990 metais ne tik mūsų valstybėje įvyko radikalios permainos: Atgimimas ir nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas. Mano asmeniniame gyvenime taip pat įvyko kai kas nuostabaus : įsimylėjau ukrainietę lengvosios atletikos žvaigždę Niną Serbiną. Kai mes susituokėme, mano motina ištarė: „Kaip puiku, sūneli, kad nuo šiol tu gyvensi turtingoje Ukrainoje!” Gamtos įvairovės, geografinės padėties ir pramoninio potencialo atžvilgiu mama tikrai nesuklydo, tačiau socialiniu požiūriu Ukrainos liaudis iki pat šių dienų esti Europos povaikių vietoje.

Įsigiję patį pigiausią „Golfą“, mes dviese apvažinėjom visą Europą, pasiekdami net žemyno piečiausius pakraščius Atėnus ir Gibraltarą bei toliausią vakarinį tašką Portugalijoje. Kadangi aš pats vairuoti mašiną dėl trumparegystės ir išsiblaškymo nesiryždavau, už vairo visus šimtus tūkstančių kilometrų sėdėdavo tiktai mano žmona ( o kai kada mano įsūnis Dima). Mano užduotis buvo laimėti prizus turnyruose, kad užtikrinti mūsų žygių materialinę pusę…

SSRS griūtis 1991 metais atvedė į keistą būklę : mes su Nina tapome dviejų atskirų valstybių piliečiais. Tarp mūsų namų Balduonėje ir buto Kijeve tėra nereikšmingi 1100 km; be to, man kasmet tekdavo save patį pakviesti į svečius Ukrainoje, kad gaučiau vizą…

Taigi šitaip jau 30 metų ir plūkiuosi trikampyje Balduonė-Kijevas-Drezdenas (plius Maincas/Štutgartas). Jei gudrus – pamėgink gi patekti į Latvijos čempionatą! Gerai dar, kad nuo 2005 metų Europos Sąjungos piliečiams Ukrainos viza nebereikalinga.

90-ųjų pabaigoje, pasiekęs 2575 reitingą (1997 metų sausio 1d.), pradėjau vėl iš naujo verstis trenerio amatu. Kaip ir daugelis latvių, “gastarbaiterio” keliu leidausi darbo paieškoms Europoje, kad savo kvalifikaciją pasiūlyčiau tarptautinio darbo rinkoje. Žinių turėjau su pertekliumi, tačiau egzistavo viena bėdelė : kaipgi atrasti savo pedagogo vietą – kapitalizme juk niekieno nedomina  tavo teoriniai tyrinėjimai ir praeities sportiniai laurai! Taipogi ir mano trenerio diplomas visiems darbdaviams mažai terūpėjo.

2020 metų Latvijos šachmatų čempionas Zigurds Lanka ( Latvijos ŠF nuotrauka)

 

Padėjo atsitiktinumas: Prancūzijoje man darbą pasiūlė lenkai – Šachmatų akademija, iš kurios tuo metu išėjo didesnioji dalis Lenkijos rinktinės kadrų. Taip jau buvo gavęsi, kad aš kurį laiką Latvijoje beveik nebedirbau -tuo metu nutrūko mano glaudus 10 metų ilgumo bendradarbiavimas su Aleksejumi Širovu – jaunasis Latvijos didmeistris nusprendė, kad analizai su „Fricu“ puikiausiai atstos trenerio konceptualų žaidimo matymą (Tuo pačiu metu Aleksejų šiurkščiai apmovė Kasparovo klika, kuomet taip ir neįvyko jo mačas dėl Pasaulio šachmatų čempiono karūnos. Gal kitu atveju mes tam būtume kruopščiai ruošęsi kartu?!).

Savo ruožtu viename Prancūzijos opene „Cappelle la Grande“ nutiko įdomus atvejis : matydama, kaip aš bendrauju su savo auklėtinėmis lenkėmis, kylanti Latvijos šachmatų žvaigždutė Dana Reizniecė šūktelėjo:“Aš irgi noriu tokio trenerio!” Aš pagalvojau: teisybė – talentingąjai šachmatininkei gimtinėje reikia padėti, juo labiau, kad aš su kuldigiete jau buvau keletą treniruočių atlikęs. Ir tokiu būdu jau nuo Danos mokyklinių metų iki pat šio momento mūsų bendradarbiavimas vis dar tęsiasi, nors milžiniškas užimtumas neleidžia žinomai politikei ir keturių vaikų (kol kas) motinai labiau atsidėti šachmatų kosmosui.

Apie Olimpiadą ir grįžimą

Artinosi Šachmatų olimpiada. Nepaprasta atsakyti į klausimą, kaip vienu metu būti ir žaidėju, ir treneriu olimpinėje rinktinėje. Kuomet man buvo 30-40 metų, aš spėdavau visur: tiek padėti pasiruošti kovoms savo kolegėms ( o dažnai ir komandos draugams), tiek gana neblogu lygiu sužaisti savo partijas ( Pamenu, kaip man sėkmingai pavyko palaužti GM Minasjaną lemiamoje partijoje Filipinuose – pirmojoje Olimpiadoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Šis laimėjimas mus iškėlė į aukštą vietą. Įsimintina buvo ir pergalė 1999 metų Europos komandinėse pirmenybėse paskutiniojo rato mače , kuomet per 165 ėjimus “nukankinau” tarptautinį meistrą Orr’ą).

Viskas ryškiai pasikeitė 2008 metų Drezdeno olimpiadoje, kuomet rūpinausi moterų komandos parengimu kaip rinktinės treneris, bet taip pat žaidžiau ir pats. Čia aš patyriau visišką fiasko – buvusios energijos daugiau jau nebeturėjau.

Tarpe tarp Maskvos ir Drezdeno olimpiadų mano veikla šalies rinktinėje ėmė slopti – išseko jėgos ir dingo motyvacija. Reikalų būklė pablogėjo iki tiek, kad 1997 metais aš pats iš savo šeimos biudžeto paklojau apie 300 eurų kelionės į Europos čempionatą Chorvatijoje išlaidoms, nekalbant apie tai, kad man bent kiek sumokėtų už žaidimą. Pažadais sotus nebūsi – šios skolos man federacija neapmokėjo iki pat skrydžio į Stambulo olimpiadą 2000 metais. Tada aš kartu su Edvinu Kengiu, protestuodami neatvykome į oro uostą. Mano komandos draugai ir kolegės pareiškė atvirą pasipiktinimą, netgi surašydami kolektyvinį laišką ( jo vienintelis nepasirašė tik mano auklėtinis Māris Krakops ).

Galbūt mėgėjams nebuvo aišku, kad profesionalai už pliką sumuštinį žaisti nesiruošia?!

Šiuo atžvilgiu visai nereikėtų stebėtis, kad ne tik mano menkystė darbavosi beveik išimtinai svečiuose kraštuose, – vėliau ir Edvinas surado galimybę pasidarbuoti dykumoje pas šeichą. Užtai “gastarbaiteriai” su tyra sąžine gyvenimo pabaigoje galės ištarti : “Mes nedalyvavome Latvijos išgrobstyme”.

Andrio Ozolo ir Ario Ozolinio (surikiuoti pagal ūgį) prašymų dėka 2018 metais vėl grįžau į latviškas gretas: pakeičiau tragiškai mirusį moterų rinktinės trenerį Aloyzą Kveinį Olimpiadoje Batumyje. Valstybės jubiliejaus metais atidaviau į leidyklą knygos „Menas nugalėti“ rankraštį, kuriame apibendrinau puolimo vykdymo metodinius principus. Galiu netgi teigti, kad šis darbas yra puolamųjų šachmatų manifestas. Bet kuriuo atveju, šiuo metu nieko išsamesnio skaitytojams pasiūlyti negaliu. Svajoju, kad ateityje galėčiau dar parašyti knygą „Priešpriešinis puolimas“, tam, kad atskleisčiau aktyvios gynybos koncepciją…

Epilogo vietoje

Kovojant dėl turnyro medalių, dar vienas jaudinantis epizodas nutiko VI rato partijoje Semjonovs – Lanka.

Ilja buvo tapęs vienvaldžiu lyderiu, kuomet prieš tai žaistame rate jis įveikė Kantaną ir šitaip aplenkė mane pustaškiu. Man, suprantama, buvo tikrai įdomu, kaip sekasi buvusiam mano auklėtiniui – ankstyvoje savo vaikystėje Ilja kurį laiką važinėjo treniruotis  pas mane į Balduonę…

Vėl griebiausi išmėginto ginklo – Botviniko trikampio. Nesu tikras, kad man taip greitai reikėjo rokiruotis ( 10…0-0?! karaliaus poziciją greičiau pablogino…), tačiau nelauktai šis iššaukiantis ėjimas pastūmėjo mano jaunąjį priešininką į azartišką žaidimą -13.h4?! (šioje vietoje Ilja galėjo priversti mane kartoti ėjimus 13.Žg5+! Kg8 14.Žf3 Kh7 ir t.t., nes žirgas būtų neliečiamas, pvz. 13…h:g5?? 14.R:g5 pražudytų valdovę). Praleidęs šią galimybę forsuoti lygiąsias, jaunuolis gana greitai pakliuvo į aštrų ceitnotą (po 20 ėjimų smarkiai painioje padėty jam buvo telikę 8 minutės, kai tuo tarpu man – visos 45…). Galų gale laiko veiksnys paėmė viršų, o man pavyko nugalėti, šiuo būdu pačiam perimant lyderystę (Kaip džiaugiuosi, kad Ilja Semionovas išpildė tarptautinio meistro normą – linkiu jam tolimesnių sportinių gairių!)

Sekančiose dviejose partijose man sekėsi toliau: tiek Arsenas Bataševas, tiek Aleksandras Jazdanovas nesėkmingai žaidė debiute, tad lemiamą persvarą aš įgijau jau pačioje pradžioje. Ypač tragišką pralaimėjimą patyrė Aleksandras: aš jau kuris laikas Paulseno sistemoje rizikingai aukoju pėstininką, kad išvystyčiau priešpriešinį puolimą g-linija. Gali būti, kad mano varžovui šiek tiek pritrūko laiko pasiruošimui ( jam nuotoliniu būdu talkininkavo kažkuris Rusijos didmeistris). Bet kuriuo atveju, matinis antpuolis privertė jaunąjį šaunuolį pasiduoti jau 16-u ėjimu – tas liudijo, kad mano išskaičiavimas eiti į iš esmės neteisingą auką pasiteisino praktiškai.

Turiu pasakyti, kad visiškai nelaukiau tokios fatališkos jaunuolio klaidos : jis nedelsdamas nuėjo į variantą su antro pėstininko laimėjimu, juodųjų sunkiosioms figūroms atveriant dar ir ‚h‘ liniją. Nenuostabu, kad netrukus jis sulaukė mato karaliui. Beje, viskas įvyko taip greitai, kad man pačiam žandikaulis atvėpo iš nuostabos : priešininkas buvo pragalvojęs tiktai 15 minučių (pirmąsias penkias iš šių – dėl pavėlavimo į partiją); aš gi išeikvojau kokias 5 minutes – didžiąja dalimi tik ėjimų užrašymui, nes visus atliktus ėjimus jau buvau daręs nesuskaitomą daugybę kartų, bemokydamas jų savo auklėtinius…

Paskutiniajame rate, kad užsitikrinti antrąjį čempiono titulą po 27-erių metų, mane tenkino lygiosios. Taško dalybos tenkino ir mano auklėtinį Matisą Mustapą, kuris taip užėmė aukštą ketvirtąją vietą.

Latvijos čempionas Zigurds Lanka ir Latvijos šachmatų federacijos prezidentas Māris Krakops kairėje. Tolimajame kadre – Latvijos čempionato vyr. teisėjas Alberts Cimiņš ( Latvijos ŠF nuotrauka)

 

Po turnyro uždarymo beliko dar sykį įrodyti, kad pirmoji vieta klasikiniais šachmatais nebuvo vien tik atsitiktinumas – aš norėjau laimėti ir žaibo turnyrą, kad pademonstruoti puolamųjų šachmatų galią ir žaibe. Vakare grįžau namo patenkintas – antroji vieta po sunkaus turnyro visgi buvo pasiekimas, mat nugalėtojas Rolands Berzinš buvo tiesiog neįveikiamas.

Ką galėčiau pasakyti apie čempionato organizaciją? Aš ją vertinu puikiai : draugiška teisėjų komanda su Albertu Ciminiu priešakyje nuveikė tikrai titanišką darbą, be jokių konfliktų įvykdydama net tris turnyrus. Geri teisėjai yra tie, kurių dalyviai nepastebi, tačiau esant reikalui, jie tučtuojau atsiranda, suteikdami savo kvalifikuotą pagalbą.

Dalyviu vardu reiškiu taip pat širdingą padėką Aivarui Laizanui, Elmarui Berkiui bei Arčiui Auziniui – ne vien tik teisėjavimas, bet ir pirmų keturių lentų transliacija internetu buvo neįkainojama!

Manau, kad jokios naujos formulės čempionato vykdymui išgalvoti nereikia, nes demokratiška šveicariškoji sistema leidžia dalyvauti visiems. Labai svarbūs buvo ir jaunųjų dalyvių startai čempionatuose, pvz. didžiausiu turnyrų atradimu tapo 10-metės Marijos Kuznecovos puikus pasiekimas!

Gens una sumus!

 

Didmeistris Zigurds Lanka

(iš latvių kalbos vertė GM Šarūnas Šulskis)

 

Originalus Z.Lankos straipsnis Latvijos šachmatų federacijos svetainėje 2020.09.15

 

2020m. Latvijos vyrų ir moterų šachmatų čempionatų (Ryga, 2020.08.24-30) rezultatai

2020m. Latvijos čempionato partijų transliacija