Velykinis Algimanto Butnoriaus laiškas „Margirio“ klubui iš Monako

Mielieji,

Iš Prancūzijos Žydrosios pakrantės namo grįšiu tiktai balandžio pabaigoje, baigęs Monako klubo pavasario sezoną. Jis šiemet man gerą mėnesį prailgo, kai prisidėjo varžybų: klubo komanda pateko į Prancūzijos taurės aštuntfinalį, šis mačas su Šerburo komanda įvyks Paryžiuje ateinantį sekmadienį. Kadangi pagal dviejų Monako čempionatų rezultatus esu patekęs į šios nedidukės valstybės rinktinę, pabaigai manęs laukia Europos mažųjų valstybių komandinis čempionatas Gernsyje ( tai sala prie Anglijos).

Tiesa, prieš tai dar bus du lemiami mačai dėl patekimo į Prancūzijos klubų aukščiausiąją grupę – „Top 12”. Beje, čia manęs jau „laukia“ su savo klubu šios elitinės lygos senbuvis vilnietis didmeistris Eduardas Rozentalis ir prie jo šiemet matyt prisijungsiantis Aloyzas Kveinys, kurio klubas dabar tvirtai pirmauja savojoje Nacionalinės I lygos „A“ grupėje. Tokios grupės po 12 komandų viso yra trys, maniškė –„C“ .Į „Top 12” patenka po vieną komandą, kuri laimi I vietą. Tam tikrų šansų yra, tačiau perdaug jaudintis nebūtų ko – komandos vadovų akimis tai būtų stebuklas.

Ne tokį, bet pakankamai sunkų uždavinį dar visai neseniai – pereito mėnesio pabaigoje turėjo išspręsti Kaune mano „motininis“ klubas – „Margiris “. Kai prieš tai mūsų vyrukai antrajame ture, kuris vyko Panevėžyje, pralaimėjo du mačus ir prarado penkerius metus iš eilės laikytą čempionų vardą, komandai teko ropštis iš neįprastai gilios turnyrinės duobės. Klubo jaunimas tikri šaunuoliai- susikaupė, laimėjo ir guodžiasi „sidabru“. Beje, kiek pritrūkusios sportinės laimės, tokia pat antrąja vieta turėjo tenkintis ir klubo moterys. Taigi galiu tik džiaugtis , kad klubo ir mano visavertis sportinis gyvenimas tęsiasi, yra dėl ko jaudintis ir yra ką pagalvoti apie ateitį.

Siunčiu nuotraukų, kurias pasidariau pats, Monte Karlo krantinėje aptikęs didžiojo futbolo pėdsakų- čia akmenyje suklota garsiausiųjų pasaulio žaidėjų pėdų, beje yra vieno vartininko rankos.